2016 m. sausį, kai pradėjau eiti pareigas, išsikėliau sau keletą tikslų, kuriuos reikia pasiekti. Vienas iš jų buvo per socialinius tinklus susisiekti su vaisių, uogų ir daržovių auginimo verslu nesusijusius žmones, pakomentuoti sodininkystei svarbias problemas. Negalite įveikti sveiko vietinio užauginto maisto, kuris yra tokios aukštos kokybės, kad mūsų eksporto rinkose uždirba daugiau!
Maisto, kurio mums reikia, kad išlaikytume savo sveikatą, auginimas tik šiandien ateina savaime. Covidas iš naujo sutelkė pasaulio gyventojus į sveiko maisto svarbą. Čia, Naujojoje Zelandijoje, situacija nesiskiria. Mūsų vaisių, uogų ir daržovių gamybos eksponentinis augimo potencialas yra pernelyg realus. Pasiekti šį potencialą trukdo daugybė politikos nustatymų. Naujosios Zelandijos gyventojai ir pasaulis reikalauja iš mūsų produkcijos.
Žemės, vandens, darbo ir biologinio saugumo apsauga yra esminiai elementai auginant maistą. Be to, reikia diegti naujoves, naudojant naujas veisles ir naujus auginimo metodus, kurie skatina prisitaikyti prie gėlo vandens ir prisitaikyti prie klimato. Kasdien susiduriame su mūšiu, kad augintume labai produktyvią žemę, o namai sodinami greičiau nei daržovės.
Vanduo tampa bauginančia preke Naujojoje Zelandijoje – šalyje, kurioje 80 % vandens, krintančio iš dangaus, nuteka į jūrą. Kodėl tarybos ir vyriausybė nevadovauja labai reikalingoms saugojimo ir fiksavimo iniciatyvoms? Galbūt dabar, kai Naujoji Zelandija susiduria su vandens krize, bus imtasi kokių nors veiksmų?
Vyriausybės ribojimas laikinam migrantų darbui ir Ramiojo vandenyno pripažinto sezoninio darbdavio (RSE) darbo schemos apribojimas tiesiogiai stabdo augimą ir sodininkystės galimybes dirbti ir maitinti žmones. „Covid“ išmokė mus, kad labai svarbu, kad Naujoji Zelandija pasienyje būtų apsaugota nuo ligų ir patogenų. Tačiau net ir užrakinus sienas, į Naująją Zelandiją patenka naujų augalų kenkėjų.
Tada pereiname prie mokslinių tyrimų ir plėtros, o vėliau – technologijų perdavimo augintojams. Mums reikia šių tyrimų, kad išliktume konkurencingi pasaulio rinkose ir prisidėtume prie prisitaikymo prie gėlo vandens ir klimato kaitos. Reikia skubiai iš naujo nustatyti, kas yra tiriama, ir tų tyrimų finansavimui. Be šių iššūkių, pastebimas augintojams ir ūkininkams primestas taisyklių laikymosi padidėjimas.
Su kompetentinga ir ekspertų HortNZ komanda pastaruosius penkerius metus dirbau su kiekvienu iš šių klausimų, kad pagerinčiau augintojų ir dėl to viso kaimo sektoriaus padėtį. Mūsų nusivylimas yra tas, kad dažnai pažanga yra lėta, daug lėtesnė nei turėtų būti.
Kitas nusivylimas yra tai, kad pripažįstama sodininkystė ir jos indėlis ne tik į ekonomiką – esame 7 mlrd. NZ dolerių vertės pramonė, bet ir mūsų parama kaimo bendruomenėms bei šalies sveikatai. Viena iš „HortNZ“ kampanijų, kurią perėmiau, buvo kilmės šalies ženklinimas kaip teisinis reikalavimas Naujojoje Zelandijoje. Tai yra teisinis reikalavimas visose pagrindinėse mūsų eksporto rinkose ir galioja jau daugelį metų. Ši kampanija prasidėjo 2000-ųjų pradžioje, o po kiek mažiau nei 20 metų Naujoji Zelandija turės teisiškai privalomą kilmės šalies ženklinimą.
Būtent dėl minėtų priežasčių su Pirminių pramonės šakų ministerija mūsų sodininkų šeima siekia sukurti vieningą požiūrį į politikos formavimą tiek vyriausybėje, tiek pramonėje. Turime patekti į tą pačią komandą, kad galėtume kuo greičiau ką nors pakeisti. Politikos pokyčių tobulinimas, trunkantis dvidešimt metų, būtų tikras pagerėjimas! Šiuo metu vyksta šio vieningo požiūrio kūrimas. Turime tai padaryti, nes susiduriame su šiandienos iššūkiais, kiti iššūkiai jau laukia mūsų.
Didžiulės investicijos iš itin turtingų pasaulio šalių skiriamos maisto gamybai ir maisto sistemai. Prieš daugelį metų investicijos į maisto sistemą siekė apie 0.5 milijardo JAV dolerių. Apskaičiuota, kad šiais metais investicija sieks 20–25 mlrd. JAV dolerių. Pagrindinis dėmesys skiriamas viso žmonėms reikalingo maisto auginimui kuo arčiau jų gyvenamosios vietos, išplečiant vertikalaus ūkininkavimo sąvoką, įtraukiant medžius ir šakniavaisius.
Tai tiesioginis iššūkis mūsų labai sėkmingoms ir vertingoms eksporto programoms. Tikiu, kad Naujosios Zelandijos maistui visada bus aukščiausios kokybės vieta, tačiau norint išlaikyti šią vietą, vyriausybė ir pramonė turės dirbti kartu, kad įveiktų iššūkius. Būtent čia atsiranda vieningo požiūrio į strategijos kūrimą sukūrimas. Tai yra nepaprastai svarbus vaidmuo užtikrinant sėkmingą Naujosios Zelandijos sodininkystės ateitį.
Baigdamas dėkoju visiems, kurie užsiima sodininkyste, už paramą, HortNZ valdybai ir darbuotojams už suteiktą galimybę prisidėti, o jums, skaitytojau, už tai, kad perskaitėte tai, ką parašiau.
Tai nebus paskutinis mano dienoraštis, bet paskutinis mano, kaip HortNZ vykdomojo direktoriaus, tinklaraštis. Mano įpėdinė Nadine Tunley pradeda vadovauti birželio 14 d. Esu tikras, kad suteiksite Nadine tokio paties lygio paramą ir padrąsinimą, kaip ir man. Vis dėlto neprarasčiau šio sektoriaus, nes kurį laiką būsiu paliktas palaikyti sezoninio darbo pramonę ir RSE schemos ateitį. Taigi susitiksime su jumis, nors ir kitokiomis pareigomis.