Pasaulinė maisto sistema yra netvari. Nors jos vertė yra maždaug 8 trilijonai USD per metus, jos neigiamas poveikis vertinamas maždaug 12 trilijonų USD. Ir tai nėra vienintelis sistemos prieštaravimas. Visame pasaulyje maisto sistemas veikia klimato kaita (dėl žalingų orų ir kylančios temperatūros) ir jos labai prisideda (išmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir naikinama biologinė įvairovė). Milijonai jų siūlomų darbo vietų dažnai yra žemos kokybės ir prastai apmokamos. Ir, svarbiausia, jie nesilaiko savo galutinio tikslo – tiekti visiems prieinamą, sveiką maistą, rašo Simonas Zadekas iš eijnsight.
Pasaulinė maisto sistema yra netvari. Nors jos vertė yra maždaug 8 trilijonai USD per metus, jos neigiamas poveikis vertinamas maždaug 12 trilijonų USD. Ir tai nėra vienintelis sistemos prieštaravimas. Visame pasaulyje maisto sistemas veikia klimato kaita (dėl žalingų orų ir kylančios temperatūros) ir jos labai prisideda (išmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir naikinama biologinė įvairovė). Milijonai jų siūlomų darbo vietų dažnai yra žemos kokybės ir prastai apmokamos. Ir, svarbiausia, jie nesilaiko savo galutinio tikslo – tiekti visiems prieinamą, sveiką maistą, rašo Simonas Zadekas svetainėje eijnsight.com.
Kadangi pasaulinė maisto sistema iš esmės neperspektyvi, pokyčiai neišvengiami. Tačiau radikalios reformos, reikalingos siekiant sukurti įtraukų, tvarų sektorių, gaminantį maistingą maistą pasaulio gyventojams, gali turėti pražūtingų trumpalaikių pasekmių. Jei laikysimės neteisingo požiūrio, faktinių gamybos sąnaudų įtraukimas į maisto sistemas gali sukelti platų bankrotą, nuniokoti kaimo nedarbą, padidinti kainas ir padidinti skurdą.
Tačiau geriausias būdas greitai, sąžiningai ir saugiai pereiti prie tvarios pasaulinės maisto sistemos, kuri gali tiekti įperkamą, sveiką maistą visiems, yra karštų diskusijų klausimas. Tai atsispindi aštriose ir iš esmės neproduktyviose diskusijose, vykstančiose artėjant Jungtinių Tautų maisto sistemų viršūnių susitikimui, kuris šį mėnesį vyks JT Generalinėje Asamblėjoje.
Gamybos požiūriu regeneracinio ūkininkavimo šalininkai griežtai priešinasi naujos kartos maisto gamybai be dirvožemio, pavyzdžiui, laboratorijoje užaugintam „pakaitiniam baltymui“ ir vertikaliam ūkininkavimui. Tačiau sunku greitai išplėsti regeneracinį ūkininkavimą. Sistemos be dirvožemio turi būti pagrindinė sprendimo dalis, atsižvelgiant į jų smarkiai sumažintą anglies pėdsaką ir vandens suvartojimą, minimalų poveikį biologinei įvairovei ir galimybę greitai tiekti pigų sveiką maistą dideliu mastu.
Finansų vaidmuo šiame perėjime yra ne mažiau prieštaringas.
Yra tam tikrų nusiskundimų dėl riboto skaičiaus privačių dalyvių daromos įtakos sprendimams, turintiems įtakos visai pasaulinei maisto sistemai. Finansavimas – siekis maksimaliai padidinti pagal riziką įvertintą finansinę grąžą – didėja visoje pasaulinėje maisto sistemoje, o rinkos koncentracija didėja. Pavyzdžiui, tik dešimt įmonių kontroliuoja pusę pasaulio sėklų rinkos, o keturios žemės ūkio verslo įmonės sudaro 90 % pasaulinės grūdų prekybos. Tik 1% žemės ūkio įmonių valdo 65% turimos dirbamos žemės.
Kadangi pasaulinė maisto sistema iš esmės neperspektyvi, pokyčiai neišvengiami. Tačiau radikalios reformos, reikalingos siekiant sukurti įtraukų, tvarų sektorių, gaminantį maistingą maistą pasaulio gyventojams, gali turėti pražūtingų trumpalaikių pasekmių. Jei laikysimės neteisingo požiūrio, faktinių gamybos sąnaudų įtraukimas į maisto sistemas gali sukelti platų bankrotą, nuniokoti kaimo nedarbą, padidinti kainas ir padidinti skurdą.
Tačiau geriausias būdas greitai, sąžiningai ir saugiai pereiti prie tvarios pasaulinės maisto sistemos, kuri gali tiekti įperkamą, sveiką maistą visiems, yra karštų diskusijų klausimas. Tai atsispindi aštriose ir iš esmės neproduktyviose diskusijose, vykstančiose artėjant Jungtinių Tautų maisto sistemų viršūnių susitikimui, kuris šį mėnesį vyks JT Generalinėje Asamblėjoje.
Gamybos požiūriu regeneracinio ūkininkavimo šalininkai griežtai priešinasi naujos kartos maisto gamybai be dirvožemio, pavyzdžiui, laboratorijoje užaugintam „pakaitiniam baltymui“ ir vertikaliam ūkininkavimui. Tačiau sunku greitai išplėsti regeneracinį ūkininkavimą. Sistemos be dirvožemio turi būti pagrindinė sprendimo dalis, atsižvelgiant į jų smarkiai sumažintą anglies pėdsaką ir vandens suvartojimą, minimalų poveikį biologinei įvairovei ir galimybę greitai tiekti pigų sveiką maistą dideliu mastu.
Finansų vaidmuo šiame perėjime yra ne mažiau prieštaringas.
Yra tam tikrų nusiskundimų dėl riboto skaičiaus privačių dalyvių daromos įtakos sprendimams, turintiems įtakos visai pasaulinei maisto sistemai. Finansavimas – siekis maksimaliai padidinti pagal riziką įvertintą finansinę grąžą – didėja visoje pasaulinėje maisto sistemoje, o rinkos koncentracija didėja. Pavyzdžiui, tik dešimt įmonių kontroliuoja pusę pasaulio sėklų rinkos, o keturios žemės ūkio verslo įmonės sudaro 90 % pasaulinės grūdų prekybos. Tik 1% žemės ūkio įmonių valdo 65% turimos dirbamos žemės.